ATSTUMTI TAM, KAD PRI(SI)TRAUKTI?

Bjaurus elgesys. Suraukta nosis ir antakiai. Įraudę žandai. Suspausti kumščiai iki baltumo krumpliais. Garsus kvėpavimas. Paviršinis, švokščiantis. Paniekinantys žvilgsniai. Grubūs ir skaudūs žodžiai. Daiktų svaidymas ir daužymas. Tam, kad sukelti kuo didesnį garsą. Kad aplinkiniai bijotų. Kad būtų nemalonu ne tik vidumi, bet ir sunku ištverti išoriškai. Kiek dar tversi? Ar dar turi su manimi kantrybės? Dar vis žiūri į mane kaip į žmogų? O gal jau pamiršai, kad esu vaikas? Jau? Jau? Jau? Gal jau supratai pagaliau, kad nekenti manęs?! Gali liautis gražiai su manimi kalbėjusi?! Nes tai aš nekenčiu tavęs! Ar matai? Ar jauti, kad nebūsi niekada mano draugė? Ar liausiesi bandžiusi? Ar paliksi mane ramybėje?! ... nepalik...

Tu esi svarbus. Esi mylimas. Suprantu, kad gali būti nemalonių gyvenimo etapų. Kad gali jaustis nesuprastas. Apleistas. Įskaudintas. Kai norėsi, galėsime apie tai pasikalbėti. Esu šalia. Būsiu. Man skauda, kai mane muši. Būsiu netoliese tiek, kiek reikės. Nepaliksiu tavęs, kad nesusižeistum pats. Girdžiu tave. Esu kartu. Būsiu, kol galėsi kalbėti. Nesuprantu tavęs, kai rėki. Labai noriu suprasti. Aš visai nepykstu ant tavęs. Suprantu, kad gali jaustis įtūžęs. Palauksiu, kol šiek tiek pyktis sumažės. Kol galėsime kalbėti. Negalime grįžti pas kitus, nes gali juos sužeisti ir dar labiau įklimpti į nemalonumus. Gali susižeisti pats. Negaliu to leisti, nes esi man svarbus. Pabūkime kartu čia. Kur saugu. Mes čia kartu esame saugūs su tavo pykčiu. Būsiu kartu, kiek reikės. Nesvarbu, kiek tai užims laiko.

Ta nuolatinė kova su tuo „kiek dar galiu būti blogis, kad mane atstumtų“. Begalybę kartų. Tai nekeičia esmės. Tai tik išraiška. Tai ne tu. Būsiu šalia tiek, kiek reiks. Tiek, kol kartu išgysime. Kol suprasi, kad negyvenu su tavo elgesiu. Kol suprasi, kad esi man svarbus už visai kitus dalykus. Ir tai nepasikeis. Kol imsi pasitikėti manimi. Nes aš tavimi jau tikiu.