BRANDA TĖVYSTĖJE

Kalbamės su vaiko mama apie tai, kaip vaikui sunku pasakyti „Ne“, kaip sunku stabdyti nemalonius kitų prisilietimus ir elgesį su juo, kaip sudėtinga keisti ir koreguoti elgesį... Mamos žvilgsnis pilnas nuovargio ir pesimizmo. Tokias jas mato ir vaikas. Tada, kai pasakoja kasdienius įvykius, tada, kai teisinasi dėl suglamžyto ar ištepto džemperio, tada, kai skundžiasi skriaudomis. Kuo daugiau jis niurzga ir inkščia, tuo labiau mama liūsta. Bet kartu ir stipriau jį glaudžia prie savęs, suteikia daugiau dėmesio, apkamšo ir išbučiuoja. Mama kupina susirūpinimo. Joje nebetelpa džiugesys dėl to, kas aplinkui nutinka smagaus. Ji kaltina visus. Tame tarpe ir save... Save ji kaltina labiausiai. Tik apie tai ji nekalba...

Nutraukti šį elgesio modelį, kaip kokią juodą skraistę nuo akių, būtina kuo skubiau. Tiek dėl mamos, tiek dėl jos vaiko psichinės sveikatos ir santykių. Suaugęs žmogus turi atsitraukti tam, kad galėtų būti kuo arčiau. Kartais dalykų pamatymui reikia atstumo. Kalboje reikia keisti „mes“ į „tu“. Taip įgalinti vaiką. Suteikti jam pačiam jėgų pasakyti, suprasti, veikti.

Taip ir mokomės. Nuo savęs. Ir per savęs pažinimą.