BUVIMAS SU KITAIS

Čia svarbus žodelytis "su". Ne "tarp" kitų.

Jau praėjo savaitė rudens ir savaitė buvimo kolektyve - mokykloje, darželyje, universitete, darbovietėj. Visur mes esame tarpe kitų žmonių. Tačiau kiek esame su jais?

Noras bendrauti, priklausyti bendruomenei, turėti atspirties tašką - įgimtas žmogui. Tai natūralus poreikis. Vos mus išplėšia iš motinos gimdos, mes vėl siaubingai norime kam nors priklausyti. Lieka tik klausimas ar mūsų priklausomybės siekis padės mums tinkamai įsitvirtinti, ar sugriaus mūsų gyvenimus bergždžiame ir desperatiškame kabinimęsi į bet ką, bet kaip, bet kur.

Jau mokyklos pirmosiose klasėse matau kovas už būvį gauti dėmesio, rasti save, identifikuotis, būti matomu, išlikti tokiu nuolat. Kolektyvas tiek pat gali iškelti savo narį į dienos šviesą arba sumurgdyti jį gylyn į užmarštį. Kiekvienas - mažas ar didelis - siekia būti šviesoje. Ir deda visas įmanomas pastangas, kad ten pasiliktų kuo ilgiau. Gali tai daryti tinkamai arba ne.

Kaip padėti pasirinkti tinkamą būdą būti su kitais? Kaip vaikui, jaunuoliui, suaugusiajam padėti surasti identitetą? Kaip parodyti, kad kiekvienas mūsų unikalus ir reikšmingas? Kaip iš kario mūšyje už vietą po saule paversti sąjungininku ir komandos nariu?

Mylėti artimą už tai, kad jis yra. Toks, koks yra. Ir nepamiršti to pasakyti jam/jai garsiai.