DRAMATIZUOTI AR Į(SI)GALINTI?

Po sunkios dienos ir sudėtingų situacijų darbe save pagaunu krentančią į aukos vaidmenį: „Agne, kam tau reikia?“, „Agne, kokia tu nuskriausta. Niekas tau nedėkoja. Niekam tu iš tiesų net nesi reikalinga. Jie tave pamirš pirmai progai pasitaikius...“ Ir t.t., ir pan.

Galima taip zirsti ir inkšti iki begalybės. O tada save guosti ir gailėti apsiginklavus servetėlių pakuotėmis, karšta arbata ir pledukais. Arba engti ir pliaukšėti botagu per nugarą raginant eiti pirmyn per žarijas ir stiklus. O kur tas pozityvas, po galais?! Kur meilė sau? Kur troškimas sužinoti, patirti, pamėginti, išmokti? Kaip jis gali būti kažkur, jei per ašaras ir kančias nematai kelio, kuriuo eini? M?

Taigi, gali sau būti persekiotoju ar nuolatiniu gelbėtoju, užtarėju. Bet gali būti sau ir treneriu arba tuo žmogumi, kuris suriks „Tu tai gali!”. Ne, ne per jėgą gali. Bet gali su noru, su užsidegimu. Gali to, ką nori, o ne to, ką tau perša kiti. Gali rinktis, gali mėgautis, bandyti, išmėginti, paragauti. Bet gali ir nedaryti, jei nenori. Laisva valia. Pasirinkimas. Savarankiškumas. Meistrystė. Štai ką turi kūrėjas. Ne auka.

Augimas vyksta ne tiesia linija. Anaiptol. Ir taip dar žavingiau! Juk gamtoje nėra tiesių linijų! Medžių šakos, žolė, krūmynai, upės ir vandenynai, smėlynai, kloniai, kalnai, debesys ir ūkai – viskas organiška, laku, tąsu ir juda. Judesys – tai svarbiausia! Mes einame visomis dimensijomis. Nestovime vietoje. Mes mokomės savo viduje ir apie vidų. Savo išorėje ir apie aplinkinius. Savo ryšiuose ir santykyje. Mes matome save kituose ir kitus savyje. Nėra pradžios ir nėra pabaigos judant išmokime.