EKRANŲ (NE)RIBOJIMAS

"Sėdėjimas" ekranuose - šių laikų žmonijos rykštė. Akivaizdu, kad problema, bet ne taip lengvai sprendžiama. Natūralu, kad nelengvai, nes nuomonių apie šį reiškinį daugiau nei apie sveiką mitybą ar fizinio aktyvumo naudą.

Aš Jums padėsiu šiek tiek susigaudyti, kol dar moksleivių atostogos neįsibėgėjo, o jaunimas neįniko į ekranus - lengvą ir greitą pasitenkinimo būdą.

Faktas pirmas - nuo ekranų neapsisaugosime ir neapsaugosime iki nulinio vartojimo. Vadinasi, turime išmokti su tuo gyventi ir dar gyventi pakankamai sveikai.

Faktas antras - turime žinoti keletą taisyklių, kurios yra pakankamai universalios ir nesunkiai pritaikomos namuose, jei dėl jų susitariama ir jų laikosi visi šeimos nariai.

Kokios tos "taisyklės"?
1. Žaidimų turinys (ar filmų, kitos informacijos) turi būti žinomas suaugusiajam ir patikrintas per pegi.info (amžiaus ribų rekomendacijos). Puiku būtų susipažinti su žaidimu ar kitu turiniu patiems tėvams, o tik tada leisti žaisti vaikui. Nepamirškite Family link'o ir tikslaus vaiko amžiaus nurodymo, kai kuriate vaikui aplinką.

2. Žaidimas (ekranas bendrąja prasme) turi turėti aiškiai susitartą laiką ir vietą. Puiku, jei vieta žaisti nėra susijusi su vieta mokytis. Gal tai gali būti atskira planšetė, konsolė ar pan.? vaikas turi gebėti aiškiai suvokti ribas tarp informacijos paieškos ar apdorojimo mokslams ir žaidimo. Nepamirškime ir laiko paroje - tai turėtų būti aiškiai apribota valandomis veikla.

3. Žaidimo ar ekrano žiūrėjimo vieta turi būti patogi. Vaiko pozicija prie ekranų turi būti tinkama. Kalbu apie iškrypusius stuburus, susiklaipiusius kaklus, skaudančius riešus ir panašias žaidėjų traumas, ligas. Tam, kad to išvengtų mūsų svaikai, mes turime juos mokyti sėdėti tinkamai net ir žaidžiant.

4. Visa kita naudinga, reikalinga veikla turi būti svarbesnė ir prie jos turi būti derinamas žaidimų laikas, o ne atvirkščiai.