EMPATIJA arba KAIP APSIAUTI KITO ŽMOGAUS BATUS?

Ar nors kartą bandėte apsiauti kito žmogaus batus? Aš - taip! Mamos batai buvo tokie, kuriais vaikščioti buvo nepatogu - aukštais kulnais, išmuštais šonais, slidžiu odiniu vidumi. Tėčio batuose jaučiausi nykštukė. Įsmegdavau iki kelių vidun. Šliopsėdavau po koridorių. Kvatojau iki nukritimo. Jie keldavo man džiaugsmą ir kartu suteikdavo neaprėpiamo saugumo jausmą. Juk tokių įstabių batų savininkas gali mane apsaugoti nuo visokio plauko blogio! Močiutės batai buvo labai keisti. Su kaspinais, karoliukais, sagutėmis, ryškūs. Jų prisibijodavau - labai jau prabangūs atrodė. Diedelio batais nesidomėjau. Jie išklypę ir nutriušę stovėjo nedrąsiai spintos gilumoje.

Apsiauti kito batais... Ar pavyksta tai dabar? Esu tikra, kad vaikystės bandymai suprasti kitus per jų batus labai padėjo! Tai buvo mažos treniruotės tam, kad pradėti galvoti apie žmones, kaip apie skirtingas asmenybes, kurios renkasi ypatingus dalykus. Kurių eisenos tokios įvairios ir keistai suklaipančios batus! Vos įkišus koją į kito batą imi jausti, kaip labai tau jis netinka. Net jei dydis atitinka! Nes kiekviena pėda savaip išformuoja batus.

Bet kyštelėti savo pėdą į kito batą ne tik smagu, ne tik įdomu, bet ir reikalaujantis atsakomybės poelgis. Jei jau įkišai smalsaudamas, tai nebegali numesti viduryje kambario! Turi reaguoti ir jausti. Jei kitam žmogui skauda, tai nepakanka iš smalsumo pasidomėti, kas nutiko, bet ir istorijos išklausyti iki galo reikia (kad ir kur ji nuvestų, kad ir kokia ilga bebūtų), o ir išbūti ir išdūsauti kartu gali tekti.

Ar pasiruošę pasimatuoti kito batus?