GYVENIMO MEDIS

Paskambinau vakar savo tėčiui pasveikinti su tėčių diena. Jis toli, apkabinti negaliu. Prisimenu, kaip mes dviese kalėme ir pjovėme, lipdėme ir statėme. Jis niekada man neatsakydavo realizuoti idėjų, kurios, patikėkite, kartais tikrai buvo beprotiškos! Lėlių namas-lentyna, pieštukinė pagaminta papje maše technika, savadarbis aitvaras, liemenė lėlei (jis pats ją mezgė!) ir pan. Ir dar daug visokių dukrelės užgaidų, kurios jam buvo lyg kasdienis iššūkis superherojui. Vieni gelbėja pasaulį, kiti jį daro jaukia vieta gyventi.

Kas tos mūsų šaknys? Tėčiai, kurie globoja, saugo, kuria kartu? Mamos, kurios apkabina, sūpuoja, dainuoja lopšines? Mes patys ir tai, kas mus laiko ant žemės - namai, kultūra, tradicijos, papročiai.

Net jei norisi išsitiesti, atsiskirti, atitrūkti ir kaip sėklelei nuskristi kuo toliau, kad užimti naujas teritorijas, vis tiek išdygus šakos siekia pradžių pradžios, šaknys ieško gelmių ir vėsos. Visa tai užkoduota mumyse.

Kaip gražu turėti ką prisiminti. Kaip gražu pačiam kurti tai, ką prisimins apie mane. Mano vaikai, mano vaikų vaikai.