INKARAS

Atsistoti tvirtai ant žemės. Pajusti pagrindą po kojomis. Pėdomis liesti grindis it pamatą savo esybei. Matyti tai, kas aplinkui – medžius, saulę, žmones, jų veidus, akis, antakius, blakstienas, kiekvieną strazdaną ir apgamą. Uosti. Klausyti. Išgirsti. Liesti ir jausti medžiagiškumą, šilumą, tekstūrą. Susilieti su aplinka ir kartu išskirti save iš jos.

Ar gebate taip? O gal bėgate savo gyvenimo ratuose, kaip žiurkėnai. Vaizdai taip greitai keičiasi, kad net nėra prasmės juos įžiūrėti – nepavyks. Garsai tokie chaotiški, kad sunku išskirti, kas ką sako. Koks skirtumas, ką dar pasakys? Gyvenimas tiesiog byra, kaip smėlis tarp pirštų. Šiandien, ryt ar poryt, o gal vakar? Nėra skirtumo kada, nes viskas vienoda. Visos dienos kaip viena. Beviltiškas sukimasis ir lėkimas. Tėkmė?

Gamta nėra monotoniška. Joje viskas kinta. Be abejo, yra ciklai. Metų laikai, mėnulio fazės, gimimas ir mirtis. Bet jų ribose tiek daug unikalių pokyčių, kurie nėra nuspėjami ar valdomi. Juos galima stebėti ir išjausti. Būti dalimi to, įkvėpti tai, susilieti. Arba pralėkti pro šalį lyg traukiniui Kaunas-Vilnius. Tik tiek. Nieko daugiau. Stotelės, sakote? O kas iš to? Tie, kurie vyksta iš taško A į Ž, retai kada žino, kokie yra taškai B ir Z. Juk jų tai nė nedomina.

Kalbu užuominomis? Mes prarandame skonį rydami. O jei kramtytumėme 33 kartus? O jeigu prieš įsidėdami į burną pauostytumėm, apžiūrėtumėm, pavartytumėm? Jei lėtai valgydami klausytumėmės muzikos? Ar virškinimo procesas vyktų sklandžiau? Taip mums derėtų išmokti gyventi. Lėtai. Visomis juslėmis. Kartkartėmis nuleidus inkarą salelėse. Apžiūrint. Apuostant. Įsiklausant. Į kitus. Į save.