„Jis nesitvarko“, „Jis nemandagus“, „Ji visiškai nebūna viena“, „Ji tokia nesavarankiška...“ ir t.t. Dažnai girdžiu iš tėvų ir mokytojų pasisakymus apie nelaukiamą ir netinkamą vaikų elgesį.
Susitikę su tėvais ar mokytojais dėl netinkamo vaikų elgesio aptariame veiksmų planą. Susirašome jį ir... aš tikiuosi, kad jo laikomasi.
Tada susitinkame po mėnesio ar pusantro. Ir tada paaiškėja, kad planas nebuvo vykdomas, nes po kelių dienų bandymo niekas nepasikeitė. Nusviro rankos ir buvo liautasi.
Gerai, palikime vaikus ir jų įpročius ramybėje. Pakalbėkime apie savo: „Sportuosiu kasdien“, „Valgysiu sveikai“, „Miegosiu septynias valandas per parą“, „Skaitysiu knygas“, „Skirsiu daugiau laiko sau“. Kiek šių įpročių formavimui skyrėte savo brangaus laiko? Dieną? Dvi? Savaitę? Mėnesį? Pavyko pasiekti tikslų – pagerėjo savijauta, susitvarkė dienos ritmas, pasitaisė nuotaika ir tapote darbingesniais? Nieko panašaus neįvyko? Dar vis bandote? Ar jau metėte šį nuobodų reikalą? Būtent! Įpročiui susiformuoti reikia nuoseklumo ir laiko. Ne tik jūsų įpročiui. Jūsų vaikų taip pat.
Jei norite, kad vaikas taptų savarankiškesniu (specialiai rašau ne „savarankišku“), tai turite keisti ne tik jo įpročius, bet ir savuosius. Užuot tvarkę jo/jos paliktus daiktus, dėję į vietą numestus ant žemės rūbus, kankinęsi su „ką ryt reikia nusinešti į mokyklą?“ klausimu kas vakarą, liaukitės. Tegu dalykus daro patys. Aptarkite, ko iš jo/jos tikitės ir kaip viskas turėtų atrodyti, būti padaryta. Viskas. Laukite. Ar sunku liautis pačiam darius? O taip! Nes gi daug paprasčiau padaryti pačiam, nei laukti, kada tas vangus vaikis pakels savo sėdimąją ir padarys.
Kai išlauksite, parašykite, kaip sekėsi. Man save sulaikyti taip pat sunku.
Beje, su kitais įpročiais taip pat nelengva. Neužsiduokite sau per didelių tikslų, suskaidykite etapais, nepamirškite grįžtamojo ryšio, kaip sekasi įgyvendinti tikslus, apsidovanokite mažomis jaukiomis socialinėmis dovanėlėmis save ir savo artimuosius. Linkiu kantrybės.
