ĮSITIKINIMAI IR INTERPRETACIJOS

Galima visą gyvenimą nieko nepabandyti. Galima nuolat bandyti, bet papulti į labai visokias situacijas - keliančias gėdos, kaltės, neapibrėžtumo, pykčio, baimės, džiaugsmo, laimės, nerimo ir visokius kitokius jausmus. Bandysim ar ne priklauso nuo mūsų pačių. Ir tik nuo mūsų.

Kuo greičiau suvoksime, kad didžioji dalis negatyvo ir blokados vyksta mumyse pačiuose, tuo lengviau bus bandyti. Galime nuolat mąstyti, kad esame tam nepasiruošę, kad ateis kažkoks laikas X, kad reiktų leisti sau subręsti ir užaugti, kad kiti moka geriau ir juos reikia užleisti į priekį, kad gal ne ta tema... ir t.t., ir pan. Galime, bet ar reikia? Nes ok, jei mes tikrai dar kažką padarome po tokio pamąstymo ir iš tiesų paaugame. O jei tik pamąstome, bet toliau gyvename savoje bulvių vagoje? Tai anoks čia ir augimas...

Klausimas ir tas, kiek labai gali paaugti neišbandęs to, kaip jau paaugai šiai dienai! O gal korekcijų reikia augime? Kaip tai sužinoti, jei praktiškai nesi nieko išbandęs?

Kasdien lipu per save. Įvedu į nepatogias situacijas. Išbandau įvairias bendravimo technikas. Stebiu žmones, jų reakcijas, nuotaikas, emocijas. Noriu žinoti, kas būtų, jei būtų. Bet nenoriu tik spėlioti. Noriu išbandyti. Tebūnie aš būsiu bloga. Liksiu kalta. Nuo manęs nusisuks. Bet į priekį eisiu tam, kad nebegrįžti prie to, keistis, kilti, vystytis, augti. Ar liksiu savimi? O taip! Šito nepavyktų ištrinti bandant. Tai tik ryškėja.

Linkiu Jums visiems stiprybės