IŠMINTIS

Blyksteli viduje emocija. Išlekia žodis. Po to kitas. Srautas jų tampa visa griaunančiais sakiniais. Vidus užliejamas pykčiu. Agresijos potvynis apsemia visą organizmą ir nuodija jį. Tada seka atoslūgis. O su juo ir gėdos, kaltės jausmai. Tada norisi nusausinti potvynio padarinius ir liejama pagieža sakiniais, bet kam, neapgalvotai. Lyg norint apsiginti, o gal ir netikusiai ištaisyti padėtį... Tik tai nepadeda. Tai dar labiau teršia aplinką. Apima vis daugiau žmonių. Užkrečia, juodina, liūdina, kartina gyvenimus.

Taip būna. Tai nesmagu. Bet net ir labai apgalvoti sakiniai beverčiai, jei jie be emocijos. Gali skaityti protingas protingų žmonių parašytas knygas. Remtis mokslininkais. Gali ilgas naktis svarstyti, kaip čia teisingiau pasakius, atsakius, pasikalbėjus. Bet jei nėra pasitelkiamas ir jausmas – tavo „čia ir dabar“, kito tada, kai kalbėsiesi – nieko iš to nebus. Empatija sakote? O kas tai yra? Įsijautimas į kito jausmus ir suvokimas, kaip jis jaučiasi/jaustųsi? O kaip tai padaryti, jei net nežinai, kas vyksta tavo viduje?

Išmintis apie tai, kaip suderinti mintis ir jausmus. Kaip suderinti savuosius su kitų, aplinkinių. Išmintis ne apie aukojimąsi. Tik apie lėtą, išjaustą, išgyventą, apsvarstytą, jaukų ir atidų bendravimą. Tai taip sunku daryti greito gyvenimo kontekste. Pasitelkti širdį ir protą, kad šiedu eitų drauge. Ranka už rankos tam, kad nebūtų teršiamas santykis su savimi ir aplinkiniais.