JOS NUODAI

Kartais pagalvoju, kad ji turi kažkur įmontuotą kamerą ir seka mane, nes visada žino, kada kirsti geriausiai – kai aš pavargusi, kai per daug laiminga, kai sergu, kai švenčiu, kai džiaugiuosi gyvenimu, kai verkiu. Tada ji rašo man. Visada tik rašo. Lyg turėtų dar sąžinės ir jai būtų gėda pasakyti tai žodžiu. Bet gėdos ji neturi. Kaip ir kitų jausmų. Jai vis dar pasiseka išmušti mane iš vėžių drebiant į akis neįtikėčiausius kaltinimus. Po kurių aš save bent minutei imu gėdinti, kad sukvėpuoju jai skirtą deguonį. Ir man tikrai prireikia laiko susivokti, kad „nu ne, nesu aš dėl to kalta“. Tos kelios akimirkos mane spėja sužeisti. Giliai, skaidžiai, sunkiai atitaisomai. „Tu nedėkinga!“, „tu šalta!“, „tu kalta!“, „tu bejausmė!“, „tu nemandagi!“ – žodžiai skamba tarp eilučių, bet ne pačiose eilutėse. Ir kuris laikas aš skaitau kelis kartus vėl ir vėl tą patį jos sms gal negalėdama patikėti, gal ieškodama prasmės, o gal bandydama pateisinti. Ir taip. Aš ją vis dar teisinu. Nors jau senokai nurašiau į nelaimingus ir gyvenimo nuskriaustus žmones, kurių reikia gailėti ir jiems atleisti... bet ji vis dar mane priverčia jaustis blogai... dėl to, kad gimiau.

Nebegaliu atleisti sau tik vieno. Kad vis dar reaguoju į tuos toksiškus spjūvius. Ir vis dar neįgijau imuniteto. Vis dar susergu. Nors jau kiek trumpiau, rečiau. Bet vis dar.

Geriausią ginklą esu radusi. Kažkada pasakiau, kad myliu ją vis tiek. Ilgą laiką vyravo tyla. Tada ji taip pat pasakė mylinti. Bet tai vis tiek nesiliovė. Antrą kartą neapsiverčia liežuvis sakyti – pernelyg gražus ir tyras žodis tokiai nešvariai terpei.

Kas kartą jos išpuolio metu aš save lyg perkeliu į kitą indą. Kuo toliau nuo jos. Atriboju savo vidų, uždarau jį už tūkstančių durų ir užrakinu plieno spynomis. Aš glostau save, kalbu, kokia esu brangi sau ir protinga. Nusikeliu mintimis į tuos laikus, kai man buvo su ja gera. Randu tas trumputes mažas akimirkas. Ir apsistoju ties jomis. Ne. Neleisiu su savimi elgtis taip. Aš nesu tai. Aš esu žmogus.