KAIP ŽINOTI, KAD PATINKA SANTYKIS?

Vakar "išsinešiau" vieną labai svarbią sau mintį iš mūsų su Lina Januškevičiūte diskusijos-pokalbio. Ji apie jausmo, kad šalia esantis žmogus yra TAS tavo, atpažinimą savyje. Dažnai matau ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų desperatišką bandymą išbūti santykiuose, kurie nieko, apart skausmą, neduoda. Ir, iš dalies, taip yra dėl to, kad mes patys nesugebame sustoti ir sau pripažinti, kad santykiai skaudina dėl to, kad nesame tikri, ko mes norime iš jų. Juolab negebame partneriui to pasakyti. Arba baiminamės būti nesuprasti. Nepasitikime? Savimi? Kitu?

Tas mokėjimas save išjausti ir pasakyti kitam, ko nori, kaip nori, kada nori - labai svarbus. Tik tai turi būti abipusė galimybė kalbėti apie norus. Kitą išklausyti ir suprasti taip pat turi.

Jau darželyje esu mačiusi prievartos ir išnaudojimo santykį. Kai vienas vadovauja, o kitas paklūsta. Kai vis tiek jie vienas kitą vadina draugais. Kai išnaudojimas virsta norma. O šiltas santykis suprantamas per negatyvų ir žlugdantį dėmesį. Vėliau gal ir toliau ieškomas būtent toks "draugas", kuris rėkia, savinasi daiktus, tyčiojasi ir nepaiso poreikių.

Pokalbis su savimi (ir su savo vaikais) apie draugą, draugystę ir ryšį labai svarbus. Jis prasideda nuo savęs pajautimo. Jis gali nesibaigti niekada, nes būdami šalia mes augame kartu. Kaip draugai, kaip partneriai, kaip šeima, kaip bendruomenė. Pradedant mažiausiu organizmu (savimi) ir baigiant didžiausiu - bendruomenė, kurioje esu, dirbu, gyvenu - turi būti jaučiamas komfortas ir saugumo jausmas tam, kad būtų santykis. O jau jam esant bus ir darbas, produktas, tikslų siekimas ir pasitenkinimas rezultatais.