KAS SLYPI PO ELGESIU?

Pasirinkau darbą su vaikais vien dėl to, kad tikiu pokyčiu. Ir man labai sunku įžiūrėti pokyčio galimybę, kai dirbu su suaugusiaisiais. Neslėpsiu to. Neverta.

Eidami būtinai pirštais braukia per sieną. Rėkia nei iš šio nei iš to ir labai garsiai. Žaidimų aikštelėse šokinėja nuo aukščiausios karstyklės. Labai tvirtai, o gal net skaudžiai, apsikabina mokytoją, tėvus, bendraamžius, kurie net cypia iš nepasitenkinimo. Voliojasi po kilimą, daužo ranka stalą, inirtingai uosto daiktus. Nenusėdi vietoje – ištyžta, varva iš kėdės, nučiuožia nuo jos, svyra, linksta prie žemės. Be proto mėgsta suptis, būti žemyn galva. Susižeidžia dažnai ir skaudžiai, nors yra puikios koordinacijos.

Vaiko elgesys – signalas mums, suaugusiesiems, kokių poreikių nepavyksta patenkinti pačiam vaikui. Atkreipkite dėmesį, kad nerašau „už vaiką“, „patenkinti jo poreikius“ ar panašiai. Tai sensoriškai jautrūs vaikai. Kitaip – sensorinių stimulų, sensorinės „dietos“ siekiantys vaikai. Stimulai gali būti susiję su kažkuriuo iš penkių pojūčių – uosle, rega, klausa, lytėjimu, skoniu. Tokie vaikai savo elgesiu mums labai aiškiai komunikuoja, kokioje pojūčių sferoje jiems trūksta intensyvumo. Jei vaikas siekia artimesnio kontakto, dažnai ima už rankos, ją spaudžia, glaudžiasi prie jūsų, kiša daiktus į burną (kalbu apie vyresnius vaikus, ne kūdikius), liečia svetimus, neįprastus daiktus, čiupinėja, glosto, šokinėja, ritinėjasi ir kratosi tada, kai kiti ramiai sau stovi, gali būti, kad jam sunku save „susirinkti“ ir jis siekia patenkinti savo sensorinius pojūčius per lietimą. 

Sensoriškai jautriems vaikams gali būti sunkiau išlaikyti kūno pusiausvyrą, jausti savo kūną ir jo ribas, atstumą nuo savęs iki aplinkoje esančių daiktų. Tokie vaikai nejaučia atstumo tarp savęs ir šalia esančio – kalba arti prie kito veido, prisišlieja nejaukiai arti ir pan. Įsivaizduokite ką tik gimusį veršiuką, kurio kojos dar vis neklauso to, ką joms liepia smegenys, ir yra per ilgos liaunam kūnui – tai labai gerai atspindi sensoriškai jautrų vaiką.

Sensorinis jautrumas gali būti susijęs su kitais vaiko sveikatos ar/ir psichologiniais iššūkiais.

Ką daryti? Tinka fizinis aktyvumas: šokinėjimas, landžiojimas medžiaginiu tuneliu, sunkūs ir ištvermės reikalaujantys fiziniai pratimai (su specialisto priežiūra ar konsultacija), stūmimo ar traukimo veiksmai, laipiojimas karstyklėmis ar virve, sunkių antklodžių, liemenių naudojimas, imtynių veiksmai su tėčiu, plaukiojimas, buvimas patalpoje išjungtomis šviesomis tamsoje, mėtinių (ar kitų intensyvaus skonio) pastilių čiulpimas. Jei vaikas irzlus, dirglus, triukšmingas ar nerimastingas, mes galime paklausti jo: „Gal norėtum užkąsti?“, „Gal tau reiktų pertraukos?“, „Gal norėtum atsitraukti ir pabūti vienas?“, „Gal tu norėtum pašokinėti arba padaryti atsispaudimus?“. Galima net kelis variantus vienu kartu pasiūlyti, nes galime tik spėti, kokie nepatenkinti poreikiai kelia frustraciją, kuri daro įtaką netinkamo elgesio atsiradimui. Derėtų susilaikyti nuo direktyvių: „Eik ir atsigerk vandens“, „Dabar pašokinėk“, „Dabar pasėdėk vienas ant šios kėdės“. Tai neleidžia vaikui pajusti savo galių ir kontrolės jausmo. Tokiu atveju gali tik dar labiau situacijos darytis nemėgiamomis ir keliančiomis įtampas, o ne tomis, kuriose vaikas išbuvo ir pats pasirinko sprendimą.

Tai apie kontrolės jausmą ir savarankiškumo poreikį. Tai ne apie jus. Nusiraminkite. Nesusireikšminkite. Leiskite rinktis. Suteikite grįžtamąjį ryšį, kai pasirinkimas buvo tinkamas, padiskutuokite. O jei visgi netinkamas, aptarkite, kokį kitą kartą rinksis arba išbandys čia ir dabar. Legalizuokite ir klaidas. Nė vienas nežinome pačio tinkamiausio būdo gyventi. Taip pat, visada rekomenduoju pasitarti su ergoterapeutu ar kineziterapeutu bei psichologu, jei kyla nors menkiausias klausimas dėl vaiko vystymosi, saugumo jausmo aplinkoje ar fizinės bei psichinės raidos ypatumų. Nepasilikite vieni su iššūkiais.