KLAIDŲ TYRINĖJIMAS

Dažnai tenka kalbėtis su tėvais apie jautrius vaikus. Jie nedrįsta pradėti, jie bijo neįprastų, naujų aplinkų, žmonių, situacijų, jie jaudinasi prieš pasirodymus ar viešus renginius, jie laikosi įsikibę pažįstamų suaugusiųjų ir nepaleidžia jų iš rankų ir/ar akiračio. Su jais sunku. Dėl jų sunku. Ir kiekviena diena tampa mažu košmaru su ašarų ežerais ir sielvarto upėmis.

Kaip ugdyti vaikų savarankiškumą, atsakomybės bei pasitikėjimo savimi jausmą? Nuo ko tai prasideda? Nuo klaidų. Neįtikėtina? Bet tiesa.

Jei nebandysim, nepatirsim. Jei nepatirsim, nežinosim, ką mokam. Jei nežinosim, ką mokam, nedrįsim. Jei nedrįsim, nebandysim. Ratas užsidaro. Gėdos, kaltės ir neužtikrintumo jausmai skraido ore, neapleidžia ir trukdo pasiryžti.

Pirmas žingsnis – paskatinti vaiką veikti ir papasakoti, kaip elgiamės suklydę. Gal net savo pavyzdį kokį iš netolimos ar tolimesnės praeities atrasite? Juk klysti taip gražu! Jei klysime drauge, jei mylėsime savo klaidas, jei mokysimės iš jų, jei gebėsime jas analizuoti, tai ir savęs auginimo-stiprinimo procesas vyks daug greičiau, maloniau, paprasčiau, efektyviau. Nesakau, kad būtina klysti. Sakau, kad klystame. Nesakau, kad reikia nesistengti, nes klysti galima. Sakau, kad pastangos dedamos ne klaidų išvengimui, o pasitenkinimui tuo, ką darai. O mėgaujiesi procesu būtent tada, kai atrandi. Kažką naujo, neįprasto, neišbandyto. Tada gali dirbti su daina!