KLAUSYTIS

Tiek daug triukšmo aplinkui: mašinų gausmas už lango, bendradarbių pokalbių šnaresys, vaikų klegesys, vartomų popieriaus lapų šiugždėjimas, kompiuterio klaviatūrų klaksėjimas, rudeniniai čiauduliai ir kosuliai, nosių šnarpštimai, krenkštimai tų, kuriems sunku susikaupti... galiu išskirti kiekvieną garsą, bet tik ne savo mintis. Tam man reikia visiškos tylos. O tai prabanga.

Sakoma, kad klausantis kito reikia pamiršti save. O aš vis mąstau, kiek laiko jau apie save negalvojau. Nes, rodos, nieko kita nedariau, kaip tik klausiau kitų. Įdėmiai. Su atjauta. Su noru suprasti. Su idėja sugalvoti, ką daryti toliau. Jie kalba, o akys prašo pagalbos. O namuose laukia kiti. Patys mylimiausi, kuriuos norisi išgirsti dar labiau. Man patinka klausytis. Net jei kažką sakau, net jei įsiterpiu su vienu kitu sakiniu, aš labiau klausau, kokį tas sakinys padarė poveikį kitam. Jaučiu, kada likau nesuprasta. Tikslinu. Siekiu harmonijos. Vėl įsiklausau. Bendravimas – sudėtingas procesas.

Ar klausau savęs? Per retai. Ryškiai per mažai. Per atmestinai. Organizmas rėkia, kad pasiilgo įsiklausymo. Kad nori dėmesio. Kad trokšta pasimatymų. Kad ilgisi laiko dviese.

Kiek daug yra tų, kurie girdisi. Kiek daug yra to, ką turi išgirsti. Kaip atsirinkti toje gausoje garsų? Kada į ką atkreipti dėmesį? Kada sustoti ir įsiklausyti? Ar žinote atsakymus?