KOGNITYVINIS KRŪVIS

Įsivaizduokite, kad mąstote, iš ko gaminsite šiandien vakarienę. Tai labai toks jau kasdienis mąstymas, ar ne? Kartais užtenka minties: „Ai, pasišildysime vakarykščius pietus!“. O kartais mintyse dėliojasi gan sudėtingas planas su Bœuf Stroganoff priešakyje. O tada jau konstruojamas ištisas siužetas nuo kelionės į maisto prekių parduotuvę iki dubenėlių, keptuvėlių, laikmačių, semtuvėlių išrikiavimo virtuvėje. Kai kada dėl to galva tikrai labai įkaista ir valgyti vėliau tą paruoštą maistą nebūna tiek skanu. Nebent kitą dieną pasišildžius...

Kodėl taip vyksta? Nes kuo daugiau operacijų mintyse mes atliekame, tuo daugiau resursų tam reikia. O operacijos iš galvos keliasi į mechanines jų išraiškas rankomis ir organizuotus judesius. Kas dar labiau įtempia mus. Aišku, vieni tose „įtampose“ jaučiasi geriau, nes jos joms – įprastas gyevnimas. Pavyzdžiui, kulinarai, virėjai, virtuvės šefai. Bet eiliniam žmogeliui toks veiksmas reikalauja papildomų pastangų.

Ką čia turiu minty? Ogi tai, kad visas šis mechanizmas – kognityvinis krūvis – vyksta nuolat mūsų buityje ir kasdienoje. Vos tik imamės sudėtingesnių ir mišrių veiksmų reikalaujančių užduočių siekiant ilgalaikių planų gyvenimo perspektyvoje.

Ką daryti? Skaidyti, dalinti į etapus, atsirinkti reikalingus nuo ne visai, atmesti, apsibrėžti. Žodžiu, valgyti dramblį po gabalėlį. Ir nemeskite plano vien pajutę sudėtingumą. Viskas įveikiama etapais.