KRISTALIZUOTAS IR FLUIDINIS IQ

Nenoriu jūsų varginti ilgais tekstais apie tai, kaip radosi Cattell ir Horn teorija apie kristalizuotą ir fluidinį intelektą. Tiesiog, noriu pakontempliuoti šia tema, kad šiek tiek išsivesti savo ir jūsų mąstymą out of box.

Dažnai susiduriu su idėja, kad intelektas (bet kokio tipo, pavadinimo ir pan.) yra baigtinė, įgimta ir nesikeičianti duotybė. Tačiau tam, kad nenuleistumėm rankų ar nepraleistumėm progų su ta "duotybe", praplėskime požiūrį.

Man patinka intelekto išskirstymai. Kokie (pavadinimai, kryptys, sritys) ir kieno (mokslininkai, psichologai ir pan.) jie bebūtų. Tai padeda suvokti, kuo ir kaip gali skirtis žmonės tarpusavyje ir priimi tuos skirtumus kaip ypatumus, grožį ir savitumą. Tarkim, jei esu jaunas ir besimokantis asmuo, tai mano intelektai (sąmoningai vartoju daugiskaitą) turi sąlygas šauti aukštyn. Ar tos sąlygos priimamos ir iš tiesų išnaudojamos, ar jos tikrai pritaikomos, gerinamos – visa tai jau situacijos analizė.

Žmogus iki dvidešimties trisdešimties išgyvena savo fluidinio intelekto kilimą. Jis geria informaciją iš aplinkos, stebi elgesio modelius, bando „čia ir dabar“ situacijas, mąsto ir filosofuoja apie tai, ką mato ir jaučia, ieško priežasčių ir susiduria su pasekmėmis. Jo trumpalaikė atmintis įdarbinta kiaurą parą. Jis tarsi sugertukas rašalą siurbia į save aplinką. Bet o tačiau, gali nutikti įvairūs dalykai, kurie tam procesui trukdys – įgimtos ar įgytos ligos, gyvenimo aplinkybės, stresoriai, netinkama mityba ar fizinio aktyvumo stoka, per didelis ekranų kiekis ir mažai realios aplinkos stebėjimo ir t.t., ir pan. Ir vėl gi. Visada galima save pildyti ir keisti. Vi-sa-da. Jei tik turi motyvacijos, net ir virš to amžiaus, kai fluidinis intelektas pasiekė savo piką, gali jį kutenti, žadinti, auginti.

Kristalizuotas intelektas apie išmintį, istoriją, kalbų mokėjimą, ilgalaikės atminties naudojimą, specializuotas žinias. Šis intelektas auga ir tobulėja su lyg amžiumi iki šešiasdešimties septyniasdešimties. Aišku, tai taip pat priklauso nuo žmogaus. Kiek jis pats deda pastangų. Netikiu, kad kažkas keičiasi savaime. Jei būdami keturiasdešimties imsime ir nuspręsime, kad jau viską žinome ir nustosime domėtis pokyčiais, naujovėmis, tai intelektas užsikonservuos su galiojimo data – kažkada tapsime nebeįdomūs net patys sau.

Intelektams augti padeda mindfulness, sveika gyvensena, naujų užsiėmimų atradimas, naujos pažintys, akiračio plėtimas, atvirumas kitiems ir sau, kalbų mokymasis ar naujo muzikinio instrumento įvaldymas, pasivaikščiojimai gryname ore ar net skani vakarienė su šeima. Paprasti dalykai padeda kurti sudėtingus. Ir tam visiškai nereikia daug pastangų. Tereikia panorėti.

Linkiu norėti.