MEILĖ?

Jeigu kas atimtų iš manęs darbą, patirtį, žinias, aš turėčiau visko mokytis iš naujo. Aš prarasčiau laiką, bet tik tiek.

Jei kas atimtų mano namus, daiktus, mašiną, turėčiau viską įgyti iš naujo – dirbčiau dar daugiau ir sunkiau, kad atstatyti tai, ką užgyvenau. Man būtų skaudu ir liūdna, bet aš atsitiesčiau, nes atrasčiau naujų įgūdžių, geriau pažinčiau save, išmokčiau išbūti nepritekliuje.

Jei kas iš manęs atimtų savastį, identitetą, lūkesčius, svajones ir norus, aš tapčiau kitu žmogumi, bet vis dar būčiau žmogus. Aš nebepažinočiau to, kas buvau, bet siekčiau susipažinti su tokia savimi, kokia tapau.

Jei kas iš manęs atimtų vaikus, šeimą, draugus, artimuosius, aš mirčiau viduje ir nebeliktų iš ko statyti ar kurti. Aš būčiau suskilusi. Ir visi kiti dalykai – žinios, patirtis, daiktai, namai, savastis – man neberūpėtų.

Todėl sakau, kad meilė yra tai, kas leidžia mums kvėpuoti, kurti, siekti, statyti, gyventi kasdien. Tai taip nepastebima, kaip deguonis. Tai taip gyvybiškai svarbu! Meilė yra žmonės. Niekas daugiau. Kiekvienam savi.