MEILĖS KALBA

Jis visada buvo tas, kuris prisiglaudžia, kai ateinu į klasę. Jis ieškojo kontakto - ranka perbraukdavo manąją, atsisėsdavo arčiau nei kiti, stengdavosi pirmas pasiimti dalinamus pieštukus ir grąžinti juos atgal į rankas. Toks visada kabantis ore ir laukiantis, kada jį kas pagriebs už siūlo ir perneš į kitą vietą. Lyg pats jis nesvarumo būsenoje, neturintis resursų įsižeminti.

Ji visada klausdavo: "Ar aš teisingai atlikau užduotį?", "Ar gražiai nupiešiau?", "Ar galiu čia spalvinti pieštukais?" Žodžiai, žodžiai, žodžiia. Jie buvo jai reikalingi patvirtinimui. Lyg instrukcijos, be kurių neįmanoma surinkti konstruktoriaus. Lyg įstatymas, be kurio nesilaikoma tvarkos. Tai turi būti patvirtinta tam, kad egzistuotų.

Jis mėgo man piešti piešinius. Nešdavo atvirukus, lipdukus, savos gamybos apyrankes, pakabukus. Ir visada stebėdavo mano akis. Ar džiaugiuosi? Ar esu laiminga? Ar vertinu? Mes žaisdavom kartu tą žaidimą. Aš jam vis kyštelėdavau lapuką su šypsenėle ar brūkštelėdavau kokį įrašą lape. Tyliai susirašinėjome. Lyg kokie slapti agentai.

Ji pribėgdavo prie manęs ir mes kalbėjom, kalbėjom, kalbėjom. Ji suraukdavo savo nosytę kas kartą, kai kita mokytoja prieidavo klausti manęs ar kai aš ne itin rūpestingai įsitraukdavau į pokalbį. Jai reikėjo patvirtinimo visu kūnu, kad klausausi jos. Kiekvienas raumuo turėjo būti išnaudotas tam. Net mirktelėjimai buvo užskaitomi kaip nedėmesingumas. Ji kalbėjo, o aš klausiausi. Kartais mes dėliodavom Lego kartu. Bet tik tada "skaitėsi", kai dalyvavom mudvi. Kiti nebuvo reikalingi. Jie maišė ritualui.

Tai tik nuotrupos iš to, kaip gyvename kartu su vaikais. Ir kiekvienas jų pačių santykių pradžioje "nusako", ko iš mūsų tikisi ir kokios mūsų bendravimo taisyklės. Laikytis to ar ne - mūsų reikalas. Tik jų nesilaikant mes pralaimime.