NEEERIMAAAASSSSS

Maži vaikai nerimauja dėl išorinių dalykų – pradings tėvai, kažkas blogo atsitiks jų šeimos nariams, tamsoje išlįs pabaisa ir griebs už kojos, paėjus už namo kampo pagriebs ragana ir įkiš į maišą. Ir t.t., ir pan. Vaikui augant nerimas persikrausto į vidų ir, tarsi, “susirūpina” vidiniais paauglio resursais. Tampa griaužiančiu padaru, kuris nuolat viduje kalba apie tai, kaip galėtum padaryti geriau, kaip tavęs niekas nepriima tokio, koks esi, koks vienišas su savo visomis mintimis lieki. O tuo pačiu tu transformuojiesi pradedant trūkinėjančiu ir džeržgiančiu balsu, spuogais ant veido, plaukeliais po visą kūną ir tai ištįstančiu, tai besiplėnčiančiu kūnu. Esi lyg plastilino gabalas, kurį minkai visai ne pats. Ne savomis rankomis.

Tai apie kontrolės jausmo praradimą. Nerimas auga, kai paauglys pradeda suvokti, kad jis pats nieko nebegali padaryti. O daryti norisi, nes sėdėjimas vietoje įkaitintoje keptuvėje (būtent panašiai jaučiasi paauglys) nėra įmanomas anei fiziškai, anei dvasiškai.

Kas vyksta blogiausio? Izoliacija, atsiribojimas, vengimas – tiek nemalonių situacijų, tiek reiklių žmonių, tiek užduočių, kuriose susimovus tik dar labiau sau patvirtintum, kad esi lūzeris. O nevykėliais būti niekas nenori. Nes tada jau blogiau nei bet koks kalėjimas. Nes esi gyvas lavonas. Lyg vaikščiojantis atpirkimo ožys, kuris atperka visų kitų paauglių gėdos, kaltės, nepasitenkinimo savimi ir aplinkiniais nuodemes. Nes tas pyktis ir neviltis, kurie yra dažnas svečias paauglio širdyje, labai nori išsiveržti lauk, kad atsipalaiduotų kūnas nuo skausmo. O va tada jau kenčia visi, kas pasitaiko kelyje: tėvai, draugai, prašaliečiai. Todėl nusiraminimui ir proto apdūmimui dažnai renkamasi naudoti medžiagas, kurios turi greitą atpalaidavimo poveikį – narkotikus, alkoholį, nikotiną, kofeiną ir pan. Paaugliai tiesiog griebiasi šiaudo situacijoje, kuri iš tiesų yra labai ir labai nemaloni...

Kognityvinė elgesio terapija yra tinkamiausias būdas padėti paaugliui, kuris patiria visa tai, ką aprašiau. Su sąlyga, kad dar nereikia taikyti gydymo (depresijos atveju). Ši terapija remiasi teorija, kurioje teigiama, kad mūsų elgesys, mintys ir jausmai tampriai susiję ir daro įtaką vienas kitam. Keičiant mintis – keičiasi elgesys ir jausmai. Interpretacijos, kurios įstumia mus į minčių kalėjimą ir nebeleidžia iš ten išsivaduoti, turi būti keičiamos į sąmoningas, apgalvotas mintis.

Dabar visi draugiškai pagalvokime, kiek mums patiems, suaugusiesiems, reikia mokytis keisti savo interpretacijas apie save, supančią mus aplinką ir savo veiksmus. Ar galime pradėti nuo savęs ir padėti savo vaikams būti sąmoningesniems jau dabar?