PAKIŠTI PAGALVĘ AR LEISTI NUKRISTI?

Šis klausimas kirba kiekvienos mamos ir kiekvieno tėčio galvoje. Ar tikrai jau galiu jam/jai leisti suklysti, užsigauti, susidurti su šaltoka realybe, nusivilti, nudegti, įsidurti, susižeisti? Juk skaudės ir man... Jis/ji - tai aš.

At-si-trau-ki-te. Vardan jų augimo. Jiems reikia erdvės. Jiems reikia oro. Jiems reikia teritorijų. Jiems reikia klaidų. Jie - tai visiškai kitos asmenybės. Jie nėra jūs. Jie turi tapti savimi.

Sekmadienio vakaras. Matau nustebusį vyro veidą. "Jis pats maudosi! Pats galvą plaunasi!" Na taip. Man buvo labai sunku atsitraukti ir leisti savo sūnui tiurkštis vonioje pačiam. Be mano švelnių įkalbinėjimų galvos plovimui. Nes gi pribėgs į akis! Net ir tas niurzgėjimas man atrodė malonesnis nei atsitraukimas. O dabar jis pats sau plauna galvą, išleidžia vandenį iš vonios, išlipa ir nusišluosto, apsirengia švariais rūbais. Savarankiškumas, kuris kartu džiugina ir liūdina. Jie auga... pernelyg greitai... Kitą dieną jis man pasiskundė, kad viena pusė galvos limpa - neišplautas šampūnas. Štai tau ir natūralios pasekmės! Aptarėm, kad derėtų ilgiau plautis šampūną iš plaukų, kad pasilenkti gal labiau reiktų, gal mažiau šampūno naudoti. Jaučiausi lyg derinčiau su bendradarbiu būsimus mokymus. Sūnus buvo labai rimtai nusiteikęs.

Štai taip mes augam visi. Tėvai - atsitraukdami ir stebėdami. Vaikai - susidurdami su procesais ir kartu su jais einančiomis pasekmėmis. Mokomės.