PASTANGOS IR PASITENKINIMAS

"Jei dedi pastangas, tai matosi!", - skanduoja tauta internetuose ir gyvai. "Jei tikrai nori, tai gali!", "Būk geresne savo versija!" ir t.t., ir pan. Galite pridėti savo girdėtą frazę, aš nieko prieš. O kas pamatuoja tas pastangas? Jei vakar aš nuėjau dešimt tūkstančių žingsnių, o šiandien 10 001, tai tas 1 yra daug ar mažai? Juk progresas! Juk daugiau nei vakar! O kas žino, kiek man kainavo vidinių resursų šiandien nueiti tą +1 žingsnį? O gal vakar aš ėjau su išnarinta koja 10 000?! O šiandien jau šuoliavau pasišvilpiniuodama tuos žingsnius, nes nusipirkau naujus patogius batelius? Net aš pati kartais nesu įgali įvertinti, kokių nuotaikų ar minčių vedama einu lengviau, o kokių debesų temdoma - sunkiau. Ėch... kaip viskas sąlygiška. Neapibrėžta. Pojutimiška. Racionaliai nepaaiškinama.

Dažnai po seminarų, paskaitų, viešų ar mažiau viešų pasirodymų jaučiuosi tarsi išskalbta. Lyg pati būčiau save prasukus 1200 apsukų rėžimu. Atiduodu viską, ką turiu. Be išskaičiavimų, be etikečių skaitymo prieš skalbimą, be nuovokos, kas bus toliau. Per kalbą atiduodu tai, ką žinau, kuo domiuosi, ką mėgstu, kuo tikiu, ką skaičiau, ką išgyvenau ir patyriau. Ir man visada atrodo, kad man nusispjauti, jei nuo tos pakylos mane teks įdėti karstan ir išnešti. Man patinka tai, ką darau. Ar ryt darysiu geriau? Nė negalvoju apie tai! Nes to man nereikia! Aš darysiu tai, kas man patinka. O kadangi patinka atiduoti, o ne imti, tai gal ne itin kenksminga kitiems?

Visada kiek abejoju naudingumu to, ką darau. Bet nuoširdumu - niekada.

Ar galima stovėti ilgai perfekcionizmo ir svarstymo apie įdėtas pastangas baloje? Galima. Bet nebūtina. Verčiau iš tų svarstymų sukurti kažką ateičiai. Tai, kas augs ir skleisis. Nebūtinai tavyje. Gal būt kituose?