PRAEITIS IR ATEITIS

Gyvenam „čia ir dabar“. Visada. Tai nesikeitė, nesikeičia ir nesikeis. Tačiau praeities įvykiai ir patirtys, ateities vizijos ir svajos nori nenori daro įtaką dabarčiai. Kaip tuo pasinaudoti teisingai?

Užsifiksavę ties praeitimi, matuodami „tada buvo“ masteliais ir ilgesingai žvalgydamiesi atgal prarandame savęs pojūtį dabartyje – nepastebime aplinkinių, nesimėgaujame momentu ir neragaujame gyvenimo.

Tas pats vyksta, kai pernelyg daug investuojame į ateitį ir tikimės, kad kažkas pasikeis, „va kai prieisiu tą tašką“, „kai atliksiu šiuos darbus“, „kai įgysiu mokslinį laipsnį“, „kai turėsiu teises“ ir t.t., ir pan. Bet gyvenimas vyksta duotuoju momentu.

Dabar reikia atsakyti šalia stovinčiam ir laukiančiam atsakymo, dabar vaikas nori apkabinimo, dabar sutuoktinis laukia dėmesio, dabar kūnas nori poilsio. Ne rytoj ir ne poryt.

Tačiau, jei mintys sukasi aplink praeities ar ateities įvykius, gal verta į tas mintis įsigilinti? Palaidos, neišgirstos, vienišos, paliktos mintys linkusios būti įkyrios. Pastebėtos ir įvardintos jos nurimsta ir leidžia gyventi.

Nuostabios rankos, kurios lietė tiek visko. Neįkainojamos tos, kurios dar patirs. Pačios svarbiausios tos, kurios padeda būti momente ir iš jo pasiimti viską, ką tik jis gali duoti.