PRAŠAU NETRUKDYTI. MYLIU

Stebiu praeinančius pro mane žmones. Dalis jų nė nepakelia akių į mane. Kiti nusišypso. Yra tokių, kurie žvilgsniams susitikus nustemba. Atsisuka dar kartą. Susižvalgo su šalia einančiu. Kalbasi telefonu ir nieko nemato. Skuba arba slenka nuovargio pilni. Įsigilinę į save arba paviršutiniški viskam. Tokie įdomūs.

Kiek daug žmonių. Kokios įvairios jų istorijos. Kaip kartais reikia nuo tų istorijų atsitraukti ir pabūti su savimi. Ne tik man. Matyt, ir tau.

Tik ar nesijaučiam kalti, kai atsisakom vakarėlio su draugais, susitikimo su pažįstama, dalyvavimo small talk su kolega? Ar nesijaučiam netikę, kai užsirakinam vonios duris ir mirkstam gal kiek ilgokai baigiančiame atšalti vandenyje? Kai sustingstam parimę prie lango su puodeliu arbatos? Kai panyram į knygą, kaip į kitą pasaulį, kuriame esame tik įvykių stebėtojais? Ar leidžiam sau patyrinėti savo mintis prieš užmiegant? Ar krentam nuo socialinio nuovargio į gilų miegą ir toliau ryte laikomės savo pareigų bendrauti su kitais?

Tam, kad vyktų kokybiškas bendravimas su aplinkiniais, reikia, net privaloma, leisti sau pabūti su savimi. Tai visai nereiškia, kad visiems to reikia vienodai arba vienodai dažnai, ilgai, giliai. Bet kviečiu legalizuoti norą pabūti su savimi. Tuo pačiu neišsižadant meilės kitam, artimam. O kam dar reikia kažką įrodinėti?