RIBOS vs TAISYKLĖS

Tai ne tik apie kitus. Tai ir apie save.

Vakar mokytojų palaikymo rato metu kalbėjomės apie ribas. Ir tiek nuostabių įžvalgų kilo, kad norisi jomis pasidalinti.

Ribos nėra brėžiamos tik bendraujant su kitais žmonėmis. Tas pats ribų klausimas kyla, kai jas brėžti reikia sau. Kiek aš esu pajėgus šiandien atlikti konkretų darbą? Ar galiu sau leisti išklausyti kolegos problemos ir jam padėti? Ar turiu resursų? Štai kur esminis klausimas! Nes jei darau per negaliu, tai nei kitam padedu kokybiškai, nei pats esu laimingas. Ar ne?

Pasakyti kitam "Stop" arba "Ne" nėra lengva. Bet sunkumas kyla ne pačiame pasakyme, bet jo kokybėje. Kaip korektiškai pasakyti, kad šiuo metu esi užsiėmęs, pavargęs ar nelaimingas, nuliūdęs? Gal galima tiesiog pasiūlyti kitą laiką susitikimui? Laiką, kuris bus praleistas kokybiškai. Nes jums rūpi tas žmogus, kuris kreipėsi į jus.

Resursus turi nuolat pasipildyti ir jie nėra begaliniai. Kiekvienas žmogus tik pats geriausiai žino, kokio poilsio jam reikia ir kokiu būdu jis tuos resursus gali pasipildyti. Net jei tai ir gulėjimas paslikai ant sofos. Tai legalus būdas, kurio nereiktų nei gėdintis, nei teisintis dėl jo. Tingėjimas nėra tingėjimas, jei tai nevyksta kiaurą dieną kasdien. Tai yra spa jūsų smegenims. Atgaiva kūnui. Stotelė poilsiui. Nustokime save gėdinti dėl to, kad norime ramiai pavalgyti spoksodami į vieną tašką.

Kokius punktus jūs pridėtumėte apie ribas? O gal numatėte sau taisykles ir dabar labai sunku jų laikytis? Ar ilsitės?