ŠVENTĖS IR NUOVARGIS

Metų pabaigos šventės gali būti ne tik džiugios. Jos gali būti sunkios ir skausmingos, primenančios demonus, kurie kasdienoje puikiai slepiami po devyniais užraktais, o TĄ laikotarpį išlenda, pasirąžo ir kimba savo aštriais nagais tiesiai į žaizdas – vienatvę, nepilnavertiškumą, liūdesį, skausmą, suvokimą, kad niekur nedingsta tai, ko neišsprendei per visus metus. Tai dar viena akistata, kad pastangos nuėjo veltui. Kad daug dalykų nesukontroliavai. Kad likai prie sulūžusios geldos dar vienus metus. Kad neturi su kuo dalintis dovanomis ir šiluma. Kad tie, kuriems duodi, nėra linkę teikti atgalinio ryšio. Vėl ir vėl nusivili žmonėmis. Savimi. Pasauliu. Esi pavargęs.

Kartojau ištisus metus apie sustojimą. Meilę sau. Apie revizijas to, kas vyksta viduje ir aplinkui. Dabar telieka sudėti viską į vieną įrašą. Dėl to, kaip jautiesi, esi atsakingas tik tu pats. Padaryk sau paslaugą šiais metais ir pasidovanok ramybę, kantrybę, meilę, rūpestį savimi. Būk egoistas – dabar tam pats tinkamiausias metas. Lyg žingsnis į vaikystę, kurioje egocentriškumas yra legalus. Taip, vaikai yra pavyzdys mums, suaugusiesiems, - gyvenimas yra gražus, kai saugu ir aišku. O aiškumas ir saugumas nėra apie gausą, nėra apie didumą, nėra apie kiekius. Tik apie kokybę. Tik apie tai, kas telpa glėbyje. Tik apie tai, ką jauti juslėmis – akimis, ausimis, kvapais ir prisilietimais. Tai tik pamatiniai dalykai, kurių taip trūksta šiųdienoms.

Būkim šiek tiek vaikais. Šiek tiek primityvūs. Šiek tiek paiki. Šiek tiek naivūs. Šiek tiek pašėlę. Šiek tiek užuomaršos. Šiek tiek nerangūs. Šiek tiek tinginukai. Ir daug, labai, stipriai mylėkime save.