TIKSLAI AR SISTEMOS?

Visi tikrai žinome, kad būtina nusimatyti tikslus gyvenimo krypčiai, savirealizacijai, pasitenkinimui ir pan. Bet kaip kartais visa tai ilgai einasi! Jei man 18-ka, o mano gyvenimo tikslas - aukštasis išsilavinimas, tai man gali tekti laukti mažiausiai keturis, o gal ir dešimt dvidešimt metų iki tikslo įgyvendinimo. Toks iiiiilgas laukimas gali nesunkiai sugriauti net kiečiausio entuziasto pasitikėjimą savimi.

Jei vertinsime tik galutinį tikslą - rezultatą, bet ne dedamas individualias pastangas ir atliktus (atliekamus) veiksmus - vargu bau ar ilgai tempsime siekdami. Todėl veiksmų sistema ir "kaip tai padaryti?" bei jos suplanavimas, koordinavimas ir kontroliavimas yra daaaaug svarbesnė nei pats tikslas.

Kai sakome vaikams, kad jų pareiga mokytis, tai turime galvoje galutinį tikslą "išlaikyti dvyliktos klasės egzaminus"? Ar mąstome, kad mokytis yra ir gali būti labai smagu - kasdien sužinome daug įvairių naujų dalykų, įgyjame naujų įgūdžių, susipažįstame su vis kitokiomis asmenybėmis, patiriame nuotykių, vis geriau pažįstame save ir savo galimybes, kuriame, piešiame, rašome, lipdome, karpome, atliekame tūkstančius įvairiausių veiklų!

Šiandien nė vienas pirmokas greičiausiai nesusimąstė, kad jis jau viena diena arčiau savo tikslo baigti mokyklą. Tačiau, kiek tūkstančių jų praleido šauniai savo dieną ir pamilo mokytis? Kiek jų Jūs patys vedate šiuo meilės keliu? Turiu minty, kiek Jūs patys mylite kasdieną su visais jos patiekiamais stebuklais?!

Mėgaukitės!