VAIKAS MATO, VAIKAS DARO

"Ar aš galiu gerti kavą?", klausia manęs Matas. Sakau jam, kad vaikams kava netikęs gėrimas, bet galiu paruošti kakavos. Jis sutinka, bet vis tiek veržiasi prie kavos aparato ir gamina kavą man.

Aš vis dar atsimenu vaikystę, kai norėjau daryti daug to, ką darė tuomet mano suaugę. Keliauti autobusu pati pasirinkdama kryptį, valgyti tik maistą, kurį mėgstu, nedėvėti kepurių žiemą, atsikirsti nuolat bumbančiai ant laiptinėje praeinančių vaikų kaimynei... Suaugę žmonės man atrodė tokie dieviški, apšviestieji, nepasiekiami ir trokštami. Tuo pačiu norėjosi gyventi ir elgtis kaip jie. Daryti tuos pačius dalykus. Valgyti ir gerti tą patį maistą ir gėrimus. Rengtis suaugėliškais rūbais, dėvėti keistus batelius ant kablų. Net tėčio kaklaraištis buvo šventas.

Vaikai negali daryti tam tikrų dalykų, kuriuos daro suaugę. Bet jie mus akylai stebi. Jie gali elgtis taip, kaip mato mus besielgiančius. Jie kartoja mūsų žodžius, jie mėgdžioja mūsų veiksmus. Ir jei tavo vaikas daro tau nepatinantį dalyką, pirmiausia pagalvok ar tu pats niekada niekur taip nesielgi.

Reakcijos į netektis, skausmą, agresiją, liūdesį yra iš dalies suformuotos mūsų suaugusiųjų artimųjų, kurie kažkada reagavo ir mes tai matėme.