VISOKIE

Yra daug vaikų, kurie mėgsta kontaktą, kurie dievina prisilietimus, paglostymus, ridenimąsi kūliais, imtynes, pagalvių mūšius, daiktų perdavimą iš rankų į rankas. Jie gan greitai prieina prie kitų vaikų, įsitraukia lengvai į žaidimus arba juos patys inicijuoja. Jie klega, pasakojasi, balbatuoja, reikalauja patvirtinimo žodžiu, garsu, iškeltu liuksu. Jie gyvi, jų visur pilna, jų daug. Jie atitinka savo judrumu visuomenės keliamus lūkesčius - vaikas turi būti toks.

Yra vaikų, kurie atsitraukę, kurie mėgaujasi savimi ir buvimu su savimi, kuriuos dažnai rasi tyliai piešiančius, žiūrinčius pro langą, niūniuojančius po nosimi, skaitančius keistas knygas ne pagal amžių. Jie atsitraukia pajutę kontaktą arba net galima jo buvimą, šalinasi kitų, neįsitraukia į žaidimus.

Yra vaikai, kurie...

Yra visokių vaikų. Kaip ir yra visokių suaugusiųjų. Kodėl mes norime visus normalizuoti? Visuomenė nepakanti intravertiškiems asmenimis sako, kad visi turi draugauti, įsitraukti į komandines veiklas, tapti kažkieno didesnio dalimi. Tikrai? O gal visuomenė būtų daug turtingesnė priėmusi faktą, kad žmonės gali būti visokie? Na, taip taip. Turime gyventi sociume. Bet kodėl pagal ekstravertų ar neurotipinių asmenų taisykles?