ŽMOGUS SU KAKLAIRAIŠČIU MANO GALVOJE

Jis sėdi ten visas toks rimtas ir nepajudinamas. Jis, rodos, žino ką sako. O ir sakyti daug jam nereikia, nes nutylėti dalykai dar baisesni. Aš pati juos sau pasakau. Jis kabinėjasi prie kiekvieno mano garsiai išsakyto žodžio. Jis koreguoja mano mintis lyg tos būtų eksponatai muziejaus vitrinoje.

Viskas turi būti tobula. O tobulumas nėra pasiekiamas. Jis bjaurus ir neperkalbamas. Jis aštrus ir nepakenčiamas. Bet jis ten sėdi už savo direktoriško lakuoto sunkaus medinio stalo ir sunku jį pastumti. Rodos, neįmanoma.

Turiu sutelkti visas jėgas, kad išlaisvėti. Kad išsiveržti iš to jo priplėkusio kabineto. Nes nuo dulkėmis prisisunkusio kilimo nėra kuo kvėpuoti. Visa atmosfera slegia. Turiu apsisukti ir išeiti. Prasiveržti pro visas jo sekretores, išbėgti ilgais koridoriais, kurie prasismelkę pigios kavos aromatais. Išpulti laukan ir įkvėpti pilnus plaučius gaivaus oro. Tada aš jau galiu mąstyti savarankiškai.

Ir mąstau. Ar iš tiesų šį darbą padaryti reikia dabar? Ar dar turėčiau ties juo padirbėti, o gal jau nebus geriau? Gal galiu palikti klaidų tam, kad pasitikrinčiau, kad kitam kartui išmokčiau? Gal nieko tokio, jei kitų akyse suklysiu, nes tai mane dar labiau sužmogins? Gal nesu stipri ir nenoriu tokia būti, nes man reikia pagalbos? Man nesunku tai pripažinti. Juk taip? Juk taip smagu paklausti kito. Juk smagu dirbti kartu. Juk galiu pasidalinti darbais? Juk galiu atsitraukti ir apsidairyti.